Gyvenime būna akimirkų, kai daugelis žmonių jaučia kažką, ką sunku paaiškinti. Tai ne paprasta emocija, nei aiškiai suformuluota racionali mintis. Tai greičiau nuolatinis jausmas: jausmas, kad esi pašauktas į kažką. Vieni jį suvokia kaip staigų vidinį nurodymą, kiti – kaip tylų spaudimą, kuris kartkartėmis sugrįžta; dar kiti – kaip reikšmingų sutapimų seriją, kuri, atrodo, veda prie pasirinkimo, susitikimo ar transformacijos.
Nuo seno žmonija bandė aiškinti šią patirtį. Religijos dažnai ją priskirdavo Dievui, senovės žmonės kalbėdavo apie likimą, mistikai – apie nušvitimą, o šiuolaikiniai psichologai – apie giluminę pasąmonę. Vis dėlto nė viena iš šių interpretacijų iki galo neišsemia šio reiškinio. Lieka atviras klausimas: kodėl kai kurie žmonės jaučia, kad turi sekti vidinį balsą, kuris, atrodo, sklinda iš kažko didesnio už jų individualią valią?
Ši knyga gimė iš šio klausimo.
Pagrindinė idėja, kuri persmelkia šias knygos puslapius, yra ta, kad gali egzistuoti „Dvasia“, suprantama ne kaip tradicinis religinis subjektas, nei kaip paprasta poetinė metafora, bet kaip realus tvarkos, ryšių ir orientacijos principas, esantis visatoje. Neasmeninė, bet protinga Dvasia giliausia šio žodžio prasme: ne asmuo, pasislėpęs visatoje, o nuoseklumo audinys, galintis skatinti organizuotos materijos, gyvybės, sąmonės ir prasmės paieškos atsiradimą.
Ši perspektyva yra pasaulietiška, nes nereikalauja prisirišimo prie dogmų ar religinių išpažinimų. Tačiau ji nėra materialistinė, nes „ “ atmeta idėją, kad vidinė patirtis, sąmonė ir prasmės jausmas yra tik krypties neturinčių cheminių reakcijų šalutiniai reiškiniai.
Per pastaruosius dešimtmečius daugelis mokslo sričių ėmė pateikti realybės vaizdą, kuris labai skiriasi nuo praeities mechanistinio požiūrio. Šiuolaikinė fizika apibūdina visatą kaip sudarytą labiau iš santykių nei iš atskirų objektų. Neurologijos mokslai pripažįsta, kad sąmonė vis dar lieka neišspręsta mįslė. Kompleksumo ir informacijos teorija rodo, kaip iš pažiūros chaotiškos sistemos gali savaime susiorganizuotis, pasiekdamos vis aukštesnius tvarkos ir integracijos lygius. Žinoma, mokslas pats savaime neįrodo Dvasios egzistavimo. Tačiau jis atveria naują filosofinę erdvę: visatos, kuri yra mažiau akla, mažiau suskaidyta ir galbūt giliau susijusi, nei įsivaizdavo klasikinis materializmas.
Šiame kontekste jausmas, kad esi „išrinktasis“, įgyja visiškai kitokią prasmę nei ta, kuri paprastai priskiriama šiam žodžiui. Tai nereiškia dvasinio pranašumo ar priklausymo elitui. Tai galėtų reikšti ypatingą jautrumą gilioms tikrovės struktūroms, didesnį gebėjimą suvokti vidinius orientyrus, simbolinius ryšius, raginimus asmeninei ar kolektyvinei transformacijai. Dvasia, pagal šioje knygoje siūlomą viziją, niekada nieko neprimeta. Ji nevaldžia žmogaus laisvės. Ji siūlo. Ji traukia. Ji nukreipia. Ji siūlo galimybes. Kiekvienas žmogus lieka laisvas klausytis arba ignoruoti tokius raginimus.
Taigi klausimas, nuo kurio pradėjome, lieka atviras, bet galbūt jį galima suformuluoti kitaip. O jei jausmas, kad esi pašauktas, nebūtų žmogaus proto anomalija, o ženklas, kad visata per sąmonę pamažu mokosi kalbėti su savimi?
